Dešimtas Lietuvos istorijos tomas Nepriklausomybė (1918-1940 m.) - tai originali interpretacija, skirta moderniajai Lietuvos valstybei. Nepriklausomybė ir socialinė pažanga buvo pagrindinė jos idėjinė politinė programa. Tačiau Lietuva gyveno didelio vidinio bei išorinio spaudimo aplinkybėmis, todėl nesusidarė sąlygos susiformuoti demokratijai ir visavertei valstybės nepriklausomybei.
Šioje studijoje į tarpukario Lietuvos valstybę bei visuomenę žvelgiama ne kaip į baigtinę vertybę, o kaip į procesą - nors jis lėmė rimtus vidinius ir išorinius prieštaravimus, vis dėlto neprarado perspektyvos.
Studija parengta vadovaujantis dviem hipotezėmis: pirma, nepriklausoma nacionalinė Lietuvos valstybė buvo ne atsitiktinumas, o dėsningas bendrų pasaulinių bei regioninių procesų padarinys; antra, patyrusi daugybę problemų, ji tapo reikšmingu paveldu tiek lietuvių tautai, siekiančiai objektyvių ir subjektyvių politinės egzistencijos prielaidų, tiek ir tarptautinei bendruomenei, priimančiai Lietuvą kaip savo tikrą narę.
Pirmoje tomo dalyje nagrinėjamas modernios Lietuvos valstybės formavimosi procesas nuo Pirmojo pasaulinio karo impulsų tautinei idėjai plėtotis iki faktinių šalies sienų fiksavimo 1923-1924 m., toliau analizuojama politinės sistemos raida 1918-1940 m. - partijų, Seimo veikla, autoritarizmo teisiniai ir politiniai pagrindai, jėgos struktūros.