Justino Naviko romanas „Išeiti į horizontą“ talpina savyje istoriškai tikslius faktus, giminės bei gyvenime sutiktų žmonių prisiminimus ir laisvą autoriaus fantazijos žaismą. Taigi į tam tikro žanro lentynėlę įdėti jį sunku. Parašytas jis pirmuoju asmeniu, pasakojimas vyro, išgyvenusio į vientisą laiko parametrą ir žmogiškų galimybių ribas, nesutalpinamą gyvenimą.
Skaitydamas vis naujus skyrius, supranti, kad istoriniai faktai tik fonas, kaip ne kartą save vadina, vienišo vilko išgyvenimams. Kartais likimo, kartais savo valia blaškomas vyras ieško savo sielos namų. Jis, naivus lietuviško kaimo berniokas,net nesuvokdamas aiškiai situacijos, išeina į mišką. Kovos mažai, tremties daug, begaliniai epapai, kankinimai, gyvenimas tik apibrėžtoje Krasnojarsko teritorijoje.
Pabuvojęs verchu ir įgavęs pravardę litovcas, įsivėlęs į tarptautines šnipinėjimo peripetijas, sujaukęs ramų Sibiro atsiskyrėlių gyvenimą, pauostęs Maskvos mafijos, mylėtas ir išduotas moterų, nors kartais jau atrodo, kad meilė sulaikys, jis vis veržiasi kitur. Nuo dugno iki gryno romantizmo, tiek buityje, tiek būties apmąstymuose. Nuo Lietuvos iki Korėjos, nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Nepriklausomybės metų, kartais toks sodrus faktų ir įvykių koncentratas, kad medžiagos, rodos,būtų užtekę kelioms knygoms. Išsiugdęs antžmogišką jėgą iškęsti sunkumus, skausmingai ieškantis savęs, absoliučios meilės,bandantis susivokti vis naujoje realybėje, taip ir neradęs ramybės, jis ir vėl nori išeiti į horizontą.